Sigita Vaičiūnienė
Prezidentė
Endobiogenika (pranc. l’endobiogénie) – Prancūzijoje XX a. aštuntojo dešimtmečio pradžioje pradėtas plėtoti individualizuoto fiziologinio klinikinio mąstymo modelis. Jo pradininkas – gydytojas Christianas Duraffourd, šį požiūrį toliau plėtojęs kartu su gydytoju Jeanu-Claude’u Laprazu.
Endobiogenika žmogų vertina kaip vientisą, dinamišką organizmą. Ja siekiama suprasti ne tik tai, kokia liga pacientui diagnozuota, bet ir kaip ji vystėsi konkretaus žmogaus organizme: kaip jo fiziologija reagavo į vidinius ir išorinius veiksnius, kaip vyko prisitaikymas ir kokią reikšmę dabartinei būklei turėjo organizmo reguliacinių sistemų tarpusavio sąveika.
Originalioje prancūzų mokykloje pavadinimas aiškinamas siejant žodžius endo – „viduje“, bio – „gyvybė“ arba „tai, kas gyva“, ir génie – turimų struktūrų organizavimas bei valdymas, leidžiantis joms atlikti savo funkcijas. Šio žodžio kilmė taip pat siejama su prigimtiniu polinkiu, kūrimu ir susidarymu. Christianas Duraffourd endobiogeniką apibūdino kaip fiziologinio mąstymo modelį. Taigi šios sampratos centre yra vidinė gyvo organizmo fiziologinė organizacija ir individualus jo gebėjimas prisitaikyti prie kintančių sąlygų.
Kaip vertinamas pacientas?
Endobiogeninis vertinimas prasideda nuo įprasto gydytojo klinikinio darbo: išsamios anamnezės, simptomų atsiradimo ir kitimo chronologijos, ankstesnio gydymo, gyvenimo aplinkybių, klinikinės apžiūros bei reikalingų diagnostinių ir laboratorinių tyrimų.
Surinkti duomenys vertinami ne kaip pavieniai, vienas nuo kito nepriklausomi faktai, bet kaip tarpusavyje susijusios ir nuolat kintančios fiziologinės visumos dalys. Ypatingas dėmesys skiriamas endokrininės ir vegetacinės, arba autonominės, nervų sistemų vaidmeniui koordinuojant organizmo funkcijas, medžiagų apykaitą ir prisitaikymo reakcijas.
Originalioje prancūzų mokykloje kaip papildoma vertinimo priemonė naudojami funkcijų biologijos indeksai. Jie nepakeičia anamnezės, klinikinės apžiūros, įprastų laboratorinių tyrimų ar pripažintų diagnostikos principų. Indeksai vertinami kartu su visa turima klinikine informacija, o ne kaip savarankiška diagnozė.
Endobiogenika ir klinikinė fitoterapija
Endobiogenika istoriškai formavosi Christiano Duraffourd ir Jeano-Claude’o Laprazo klinikinės fitoterapijos praktikoje. Nuo XX a. aštuntojo dešimtmečio pradžios šie gydytojai plėtojo individualizuotą organizmo funkcijų, patologijos formavimosi ir paciento reaktyvumo vertinimo modelį, vėliau pavadintą endobiogenika. Remiantis šiuo modeliu, vaistiniai augalai buvo parenkami ne vien pagal ligos pavadinimą ar atskirą simptomą, bet ir pagal individualią paciento fiziologinę būklę, reaktyvumą bei konkretų gydymo tikslą.
Todėl klinikinė fitoterapija nėra atsitiktinis endobiogenikos priedas. Ji yra istorinis praktinis endobiogenikos pagrindas ir su originalia prancūzų mokykla glaudžiausiai susijusi terapinio taikymo kryptis.
Vis dėlto pačių autorių darbuose endobiogenika ir klinikinė fitoterapija nėra tapačios sąvokos. Endobiogenika nusako fiziologinio klinikinio mąstymo modelį, o klinikinė fitoterapija – šiuo modeliu grindžiamą individualizuoto gydymo būdą. Endobiogeninis mąstymas gali būti taikomas ir pasirenkant kitas pacientui tinkamas gydymo priemones.
Papildantis, o ne pakeičiantis požiūris
Originalios prancūzų mokyklos autorių požiūriu, endobiogenika ir ja grindžiama klinikinė fitoterapija papildo įprastą medicinos praktiką, o ne sudaro atskirą ar paralelinę, ją pakeičiančią gydymo sistemą.
Endobiogenika nepakeičia nustatytos diagnozės, būtino gydymo ar pacientų saugos reikalavimų. Gydymo strategija parenkama atsižvelgiant į paciento būklę, klinikines indikacijas, turimus mokslinius duomenis ir sveikatos priežiūros specialisto profesinės kompetencijos ribas.
Endobiogenikos teorinės prielaidos ir funkcijų biologijos indeksai gali būti tolesnių mokslinių tyrimų objektas. Jų klinikinę reikšmę svarbu vertinti remiantis fiziologijos žiniomis, klinikiniais duomenimis ir tinkamai atliktais nepriklausomais tyrimais, aiškiai nurodant metodo galimybes ir ribas.
Epigenetika, metabolomika, genetika ir molekulinė medicina gali plėsti bendrą žmogaus fiziologijos supratimą, tačiau jos nėra endobiogenikos sinonimai ir nebuvo istorinis jos atsiradimo pagrindas. Galimos sąsajos su šiomis mokslo sritimis turi būti grindžiamos konkrečiais tyrimų duomenimis.
EIFA ir prancūzų endobiogenikos mokykla
EIFA vienija gydytojus ir vaistininkus, savo profesinėje veikloje besivadovaujančius Christiano Duraffourd ir Jeano-Claude’o Laprazo išplėtotos prancūzų endobiogenikos mokyklos principais. Asociacija puoselėja endobiogeniką kaip individualizuoto fiziologinio klinikinio mąstymo modelį, skatina profesinį bendradarbiavimą, dalijimąsi klinikine patirtimi ir atsakingą šios srities mokslinį vertinimą.
Šiame puslapyje endobiogenikos sąvoka vartojama būtent originalios prancūzų medicinos mokyklos prasme. Lietuvos teisėje reglamentuojama PASP endobiogenikos specialisto profesinė kategorija yra atskira teisinė kategorija. Ji nėra tapatinama su šiame tekste aprašoma EIFA puoselėjama prancūzų endobiogenikos mokyklos kryptimi ir nėra priskiriama EIFA veiklai.
Pagrindiniai šaltiniai
Christian Duraffourd, Jean-Claude Lapraz. Traité de phytothérapie clinique. Endobiogénie et médecine. Paris: Masson, 2002.
Jean-Claude Lapraz, Alain Carillon, Jean-Christophe Charrié. Plantes médicinales. Phytothérapie clinique intégrative et médecine endobiogénique. Paris: Tec & Doc Lavoisier, 2017.
Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2025 m. balandžio 1 d. įsakymu Nr. V-273 patvirtinta Lietuvos medicinos norma MN 180:2025 „Papildomosios ir alternatyviosios sveikatos priežiūros endobiogenikos specialistas“.
